Do we still need monuments?

Mintis apie memorialus mano galvoje buvo nutūpus po Lukiškių aikštei skirtų skulptūrų konkurso. Paskiau ta mintis išskrido ir vėl grįžo po visuomenei pristatyto Teisuolių parko projekto.

Aš galvoju, kad memorialai kuriami tautos atminčiai išlikti. Paprasčiau – žmonių atmintyje sukurti ir išlaikyti įvykius ir žmones, kurie lėmė šalį tokią, kokia ji yra dabar. Liudyti drąsą pasiaukojusių, švietusių, keitusių nusistovėjusią tvarką. Priminti tuos, kurie buvo tiesiog masiškai išniekinti ir tuo būdu tapę tautos istorijos dalimi.

Kai pagalvoji, tai šie žodžiai – “drąsa“, “pasiaukoti‘“, „keisti“ , „išniekinti“ kelia emocijas. Ar neturėtų mano pojūčių ir emocijų sužadinti būtent vaizdas, kuris ir sukurtas įprasminimui? Ėmiausi patikrinti ar taip gali būti.

Princesė Diana – gal net kiek ikonizuota figūra, neabejotinai išlikusi Didžiosios Britanijos žmonių, o kartu ir platesnio pasaulio žmonių atmintyje. Didžiojoje Britanijoje, Haid parke jai sukurtas memorialinis objektas. Pastatytas 2004 metas, projekto autoriai Kathryn Gustafson, Neil Porter, Mary Bowman bei eilė dizainerių. Memorialinis objektas yra fontanas. Tiesa, neįprastas fontanas. Tai yra ovalo formos vandens įrenginys, įrengtas truputį skersai egzistuojantiems vietos kontūrams. Labai primena širdies siluetą.

 

Kiek tolėliau, Australijoje yra įrengtas Nacionalinis avarinių tarnybų memorialas.

Nacionalinis avarinės tarnybos memorialas pagerbia tūkstančius vyrų ir moterų, kurie tarnauja ir tarnavo Australijos avarinėse tarnybose. Jis pastatytas 2004 metais, sukūrė „Aspect studios“, memorialas užima 80 arų plotą.

Memorialo centre – abstrakti skulptūra arba mažosios architektūros forma. Tai plastiškai“ išlankstyta“ forma iš betono; ant rytinės jos sienos iškalti žodžiai įkūnija tarnybų personalo vertybes bei profesionalumą. Kaip ir princesės Dianos memorialo atveju, šiam objektui pagaminti panaudotos naujos technologijos, tiksliau, specialiai šiam objektui sukurtos tokios gamybos technologijos, kokios nebuvo naudotos Australijoje iki šiol ir dėl to objektą galima buvo padaryti didesnį nei leistų tradiciniai metodai. Kaip rašoma projekto pristatyme, „viena vertus, memorialas prasideda nuo švelnaus supančio kraštovaizdžio tęstinumo, pereidamas į katastrofiškus įvykius, kurie sušaukia tarnybas į veiksmą. O kita vertus, memorialas tampa i vidų lankstomomis formomis, kurias siūlo apsaugą bei komfortą visiems australams tragedijų metu.“

Jei galiu prisiliesti prie gamtos, sujudinu savo taktilinius jutimus. Netikėtumo efektas gali sužadinti smalsumą, o technologinės naujovės – intelektą. Bet tai nebūtinai veiks visus. Stipriausiai mus veikia neigiamos emocijos…

Gustafson Porter dizainas išreiškia koncepciją „pasiekti, įsileisti“. Kaip teigiama projekto aprašyme, tai paremta Velso princesės savybėmis, dėl kurių ji buvo mylima – jos pasiekiamumą ir įsitraukimą. Atvira erdvė, kuri supa fontaną turi energijos, spinduliuojančios aplink, bet tuo pačiu sutraukiančios žmones link fontano. Šioje širdyje vanduo labai dinamiškas ne tik dėl tėkmės, tačiau dėl sukurtų papildomų tekstūrų bei vandens srovių.

Jam sukurti senos technologijos buvo derinamos su naujomis, prie projekto dirbo kraštovaizdžio dizaineriai, kompiuterinio modeliavimo specialistai, inžinieriai, konstruktoriai ir profesionalūs akmenskaldžiai. Daug pastangų buvo įdėta, kad 3D modeliavimo programos sukurtų nepaprastai detalius modelius ir būtų galima pagaminti visas tas akmens faktūras. Neprofesiniam pasauliui tai iš esmės nėra svarbu. Svarbu tai, kad tai, kad objektas sukurtas žmogui – įlipęs jis pajus vandens gaivinančią vėsą, įkišęs ranką – sraunų judesį, palietęs kriokliu ar čiurkšle tykštantį vandenį – jo gyvybę ir jėgą. Gali jį paliesti, jis nėra ikona. Ar vanduo sutraukia žmones ? Tikrai taip. Ta širdis, kuri nepaliaujamai varinėja kraują pritrauktų ir mane.

 

 

 

Parkas Estvergene

„Wes kraštovaizdžio architektūra“, norėdama priminti apie 15 koncentracijos stovyklų Ems regione ir jų aukas, Estvergeno parke (Vokietija)2007 metais laimėjo konkursą ir 2011m jis buvo įgyvendintas.

Kadangi vietoje, kurioje 1933m. buvo koncentracijos stovykla jokių iškilusių konstrukcijų elementų nebuvo likę, iš raudonųjų ąžuolų, pasodintų 50-taisiais giraitės, buvo išpjauti „trys būriai“. Jie buvo tokių pačių išmatavimų kaip buvusieji barakai. Vietos, kur kažkada buvo laikomi kaliniai padengtos žvirgždu. Griozdiški siluetai, aukštos sienos, pagamintos iš plieno – žvalgybos bokštų, vartų ir sienų interpretacija. Tai kuria kontrastus beveik parko tipo kraštovaizdžiui. „ Sukurta vieta aktyvioms rekolekcijoms, kurios skatina lankytojus leisti istorijai ir smurto, grėsmės ir destrukcijos topografijai kilti vaizduotėje, siejant tai su dabartimi.“

Stačiakampio formos skylės take kėlė asociacijas su karstais. Tarytum va čia va..jie ir laidoti. Priėjus tako galą supranti, kad jis į niekur. Viskas baigiasi čia ir dabar. Nei medžiai, tarytum kareiviai stovintys eilėj, nei žolė, kuri pakeista žvirgždu nusiraminimo nesuteikia. Vietai grąžinta ta emocija, kurios karo metais ji buvo prisigėrus. Poetiška kalba, žinoma.

 

 

Memorialas nužudytiems žydams

Ne tai, kas trauktų užeiti, ar ne? Šaltis ir monumentalumas atstumia. Tiek kietų, prie žemės traukiančių savo sunkumu formų..Tačiau tai, kas nemalonu ir skauda mums į atmintį įkrenta giliai. Įėjus ir pavaikščiojus tais labirintais, o labirintais vadinti negali, nes visi takai čia – tiesūs, orientacija prarandi. Todėl, kad tos betoninės formos nevienodo aukščio ir kartais atsiduri tarp 5 metrų aukščio sienų ir nebegali matyti vaizdo šonuose. Bet esi matomas. Net ir dideliu atstumu vėlgi dėl tu tiesų takų. „You can run, bet cannot hide“…

Šis memorialas skirtas nužudytiems žydams Europoje yra Vokietijoje ir atspindi nacizmo politinę sistemą ir jos elgesį su žydais Europoje Adolfui Hitleriui ir nacionaliniai Vokietijos socialistinei darbininkų partijai esant valdžioje. Memorialą sudaro 2711 cementinių blokų, sudėtų lentelės principu. Vienos plokštės yra aukštesnės nei kitos, kai kurių kraštuose trūksta, kas gali būti paaiškinama kaip išskydimu ir irimu rėmelio kraštuose. Jo autoriai – Peter Eisenman, architektas ir Buro Happold, pastatytas 2007m, užima 19 hektarų.

Architektūros kritikas Nicolai Ouroussoff teigė, kad memorialas “gali atskleisti Holokausto baisybių mastą netapdamas pernelyg sentimentaliu, parodant kaip abstrakcija gali būti galingiausiu įrankiu perteikiant žmonių emocijų sudėtingumą.“

 

 

Negana to kontempliatyvaus požiūro į kelionę, medžiagų panaudojimas irgi nėra atsitiktinis ar paremtas pragmatiška funkcija. Jo konceptas siūlo naudoti natūralias medžiagas, iškastas darant iškirpimą Memoralia Sorbraten‘e. Poetiškai ir tiesiogiai medžiagos naudojamos pamatams, ant kurių formuojama Laikina Atmintis, taip pat kaip ir vėliau – Nuolatinė atmintis. Natūralios medžiagos sudaro 1000 kubinių metrų akmens iš iškirtimo. Taip pat medžiai ir augmenija, surinkta statant iškirtimą ir taką per mišką. Takui taip pat siūlo naudoti natūralias medžiagas ir čia taipogi įžvelgia simbolizmą: „Takas atskleidžia kiek judėjimas ir laiko tėkmė yra svarbūs gedėjimo, atsiminimo ir augimo procese. Ši Laikinoji vieta atsiranda greta egzistuojančio tako, kuriuo kiekvieną dieną žmonės eina iš Akersgatos ir Grubegatos. Memorialinis takas pėsčiuosius truputį išveda iš jų įprasto tako. Tai fiziškai susiję su lūžiu, kuris atsirado rutininėje Norvegijos visuomenės gyvenimo tėkmėje. Kita vertus, takas, kaip ir gyvenimas nesibaigia, turi visiškai sąmoningai tęstis.“

Norvegai, norėdami palikti tautos atmintyje įspaudą apie šalies tragediją, nusinešusią daug gyvybių, 2014m. paskelbė konkursą birželio 22-osios memorialo sukūrimui. Jį laimėjo dizaineris Jonas Dahlberg. Ir Jonas Dahlberg, architektas bei menininkas sukūrė  Sorbraten memorialą. Labai smagu, kad radau visą idėjos atsiradimo kelią. Jis pats aprašė koncepto kūrimą.

„Mano konceptą pagimdė pojūčių tyrimas. Lankydamasis Utojoj aš pastebėjau kad pojūtis, vaikščiojant gamtoje skiriasi nuo pojūčio, kylančio einant per kambarius pagrindiniame pastate. Ekstremalaus smurto pėdsakai ir tuščių patalpų vaizdas nukėlė mane ir kitus aplink mane į visiško liūdesio būseną. Toje būsenoje pastatas laikė savyje užrakintą prisiminimą apie teroro aktą, įvykdytą 2011m. birželio 22d. Kaip atvirą žaizdą..

Tačiau nors pastatas sukėlė tuos jausmus, gamtoje buvo kažkaip kitaip. Nors mes stovėjome toje vietoje, kur daug žmonių prarado savo gyvybes, gamta jau buvo pradėjus slėpti tuos pėdsakus. Šis pastebėjimas sustiprėjo žiūrint į Government Quarter. Laikui bėgant, renovuojant ir naikinant pastatus Utojoje ir Osle slogūs pojūčiai, kurie buvo jaučiami pastatų viduje sumažės ir pamažu nublanks. Taip, kaip atvira žaizda yra užsiuvama ir pamažu tampa išblukusiu randu.

Šie pastebėjimai suformavo mano koncepcijos, kuri prasideda Memorial Sorbraten sėklą. Iš jos išaugo Laikini ir Amžini memorialai Vyriausybės ketvertuke .

Mano memorialo Sorbraten konceptas siūlo žaizdą ar įpjovimą gamtoje. Tai vizualizuoja fizinį atėmimo jausmą, kuris kyla netekus mirusiųjų. Įpjovimas yra trijų su puse metro ekskavacija. Ji prasideda nuo kyšulio viršaus Sorbratene ir tęsiasi žemiau vandens linijos bei išsiplečia į kiekvieną pusę.

Dėl šio trūkio uoloje kyšulio galo pasiekti pasidaro neįmanoma..

Toliau menininkas pasakoja kaip jo vizijoje turėtų atrodyti kelionė pačiame memoriale.

„Lankytojai pradeda savo patyrimą mediniu taku per mišką. Tai penkių – dešimties minučių kontempliatyvi kelionė, vedanti į iškirtimą. Takas įveda tiesiai į tunelį, o tunelis lankytojus veda į uolos vidų ir prie dramatiško iškirpimo krašto. Lankytojai atsiduria vandens kanalo dalyje, kurį sukuria iškirtimas. Šiame kanale ant plokščio vertikalaus akmeninio paviršiaus bus iškalti vardai tų, kurie mirė. Jie bus pakankamai arti, kad būtų galima matyti ir aiškiai įskaityti, nors, kita vertus, jie visai nepasiekiami. Iškirpimas yra nepakeičiamumo simbolis.“

Autoriaus teigimu, Memorial Sorbaten teikia aiškiai skirtingus fizinius ir naratyvinius potyrius palyginus su kitose vietose esančiais žadą atimančiais Norvegijos gamtovaizdžiais. Nacionaliniai turistų maršrutai teikia pasitenkinimo jausmą dėl to, kad pasiekei nuostabų peizažą ar istorinę vietą. O šis maršrutas, atvirkščiai, tikisi nuvesti lankytoją į refleksijos per poetinę lūžio arba įsilaužimo būseną. Sunku turėtų būti pamatyti natūralios gamtos grožį kartu nepajaučiant praradimo jausmo. Praradimo jausmas fiziškai paveiks vietą. Žmonės ras savo kelią kraštovaizdyje aplink iškirpimą, žiūrėdami žemyn į kanalą ir į vardus iš aukštesnės perspektyvos arba žiūrėdami į Utoją, kurdami savo paties asmeninius kelius matyti ir prisiminti.

 

 

Architekto siūlymu akmuo, paimtas kuriant iškirtimą turėtų būti panaudotas ir tako negiliame kanale gamybai. Tai užuomina į kanalą, sukurtą Sorbratene. Kanalas, anot jo, taip pat svarbus tuo, kad sukuria vietą mirusiųjų Osle ir Utojoje vardams. Kita kanalo pusė sukuria sėdėjimo vietas ir /arba laiptus skirtinguose uolų aukščiuose. „Šioje vietoje bus medžių ir augmenijos, pašalintos iš Sorbraten Memorial. Atsigavimo simboliai – medžiai su išilgai įrašytais vardais bus perkelti į Nuolatinį Memorialą. Jie apsineš patina ir įgaus tūrio, kuris atsiranda laikui bėgant.“

Vertinga tai, kad paliekama vietos kiekvienam individualiai rasti savo interprataciją ir būdą išgyventi in memoriam akimirką. Tam sukuriama erdvė, kuri išjudina jusles. Ji išgryninta nuo nereikalingų detalių ar dekoratyvumo, tad nori nenori lieki tik su savo mintim.

Emocijų ir pojūčių paieška arba kelionė po memorialus prasidėjo Didžiojoje Britanijoje. Užsibuvus Vokietijoje, prasuko pro Australiją ir baigėsi Norvegijoje. Didelis kelias! Ir man pasirodė, kad kelių kuriant in memoria yra daug ir įvairių.

Brangiausia tuose memorialuose yra idėjos. Pradėkime nuo jų. Įjunkime savo jusles, skirkime tam laiko.