Bonjour! Comment alllez-vous?

Pakeliu galvą nuo pagalvės. Ji lengva, nors..buvo gerta. Visą savaitę. Aperityvui buvo Normandija, vėliau lašiukas  Paryžiaus.  Į ką tai buvo panašu?

Prancūzijoje gėriau gamtą, esančią urbanistiniame paveiksle. Kuri tikra! Su pageltusiais lapais, nužydėjusiais žiedais ir piktžolėmis, įrėmintomis betone. Tarp jų kontrastas ryškus, bekompromisinis, įtikinantis.  Bet kai  aš rašau “gamtą”, tai neturiu omeny tiesiog žalios žolės gabaliukų tarp dviejų kelio juostų. Aš turiu omeny pievas iš lendrūnų, soruolių, katžolių ir gauros, aukštus šlaitus šalia autostrados, raudonuojančius kaulenių uogomis. Taip pat pušų alėjas miestų gatvėse, gėlines ant kietos dangos, skiriančias pėsčiųjų takus nuo gatvės apsodintas šalavijais, levandomis, snapučiais.

Pirmas įspūdis – veja tarp šaligatvio ir gatvės pakeista pieva, arba tiksliau natūralistine maniera pasodintomis daugiametėmis, imituojant pievas, o veja šlaituose nėra pretekstas bedarbių įdarbinimui. Labai būdinga šlaitus apželdinti žoliniais augalais ir krūmokšniais, kurių nereikia nepatogiai šienauti ir jie atrodo jaukiai susivėlę. Skanu! Iš esmės gamtai pačiai leidžiama tvarkytis, todėl nėra preciziško ravėjimo. Nežinau ar taip buvo planuota, bet man patiko.  Tegu pieva virsta pieva.

Antras gurkšnis – geltoni jurginai, mulčas iš drožlių želdyne prie bažnyčios; paletės, sustatytos viena ant kitos kaip mažosios architektūros atributai, pinti ‘darbininkai’. Paletės, sustatytos ant kietos dangos ir apsodintos kosmėjomis – į ką tai panašu? Ėmiau šypsotis.  Į kūrybišką improvizaciją.  Džiugina!

Pasidžiaugusi mažais dalykais, radau didesnių. Bedardėdama su lagaminu tiesiog tiesiai, atradau Parc du Vilette. Spėjau paragauti tik mažą gabaliuką (juk tik gertuvėlė!), bet skonis dar ilgai priminė apie save ir ko trūko, papildė gerb. google.

Visų pirma parkas užkabino dėl mažosios architektūros arba follies. Tai tokie objektai, kurie dabar tarnauja kaip orientyrai, vedantys po parką (kuris šiaip didžiulis, 35,5 ha) ir padeda susigaudyt erdvėje. Šiaip jie skirti ‘stovėti dekonstrukcializmo vakuume’  be sąsąjų su istorija, bet galima rasti sąsąjų su plieninėmis struktūromis, kadangi parkas yra buvusioje industrinėje fabrikų vietoje. Follie architektūroje yra pastatas, sukurtas tik dekoracijos tikslais, bet savo išvaizda  siūlantis kitokį tikslą.

Šiame parke yra krūva teminių sodų (oo kaip man tai patiko!) Vienas, kurį spėjau apžiūrėti – vaikų žaidimo sodas, pavadinimu Le Jarden de Drakon. Tema ir minties tęstinumas (drakono kūnas – žaidimo aikštelė, kaklas – nusileidimas) yra lyg ir subtilūs dalykai, bet be jų kraštovaizdžio architektūra tampa tiesiog dekoracija arba funkcionalumu..

Vikipedija diktuoja, kad sodai sukurti reprezentuojant  architektūrinį dekonstrukcionalizmą vis kitaip ir siekia sukurti erdvę tarp žaismingų skulptūrinių ir intelektualių užmačių. Užbėgant už akių turiu pastebėti, kad žaismingumas, nerimtumas Prancūzijoje man buvau jaučiamas ir kitur. Taip puikiai reprezentuojantis šalį ir jos gyventojus ir taip puikiai nuteikiantis mane. Nereikia į viską žiūrėti pernelyg rimtai!

Sukurti sodai turi skirtingas funkcijas – vieni skirti aktyviai veiklai, kiti relaksacijai. Beje, Bernard Tschumi, kuris ir suprojektavo šį parką pasakė, kad jo intencija buvo sukurti erdvę aktyvumui ir interakcijai ir tai visai priešinga įprastam parko vaidmeniui – relaksacijai ir susikaupimui. Didžiulė jo teritorija suteikia galimybę jaustis laisvam, ieškoti, atrasti ir tyrinėti (kaip tik man!) Galiu tik sutikti, kad jausmas toks ir buvo – jautiesi laisvai kaip gamtoje (natūrali gausi įvairaus ardo augmenija suteikia tą pojūtį), o įvairūs objektai ir teminiai sodai tikrai yra atradimai.

Kalbant apie objektus, čia jų yra 35. Ir jie tikrai įspūdingi – Mokslo ir industrijos miestas (muziejus), Le Geode (teatras), La Zenit (koncertų arena), Cabaret Sauvage (maža koncertų salė), Le Trabado, Le Termac, Le Hall de la Chanson, WIP Villete – skirtingiems  muzikos žanrams sukurtos erdvės,  espace Chapitaux skirtas cirkui, Philharmonie de Paris ir kiti.Tvarumas yra prasmės dimensija – tokią išvadą padariau aplankiusi Billencourt (Bijenkūro) parką.

Netoli Senos įsikūręs parkas yra audros vandens valdymo puošmena.  Parkui suteikta lietaus vandens, surenkamo visoje kaimynystėje filtravimo rolė. Taip yra dėl to, kad parke yra įrengta vandens saugojimo vieta bei pralaidi danga.  Dalis lietaus vandens subėga į vandens baseiną ir naudojamas laistymui. 

Dar viena parko nauda – joje suformuota šlapžemė, dėl kurios likusi aplinkos dalis lieka daugiau ar mažiau sausa.  Lietaus vandens surinkimo baseinai yra sudaryti iš pelkės ir kūdros greta smėlio slėnių, o aukštesnėse parko dalyse yra įrengtos gėlėtos pievos, kurios naudoja mažai vandens. Užtvindymo atveju uždarymo vožtuvai gali transformuoti šią milžinišką erdvę į tvenkinį ir tokiu būdu kontroliuoti kylančius vandenis.

Ši originali vandentvarkos koncepcija sukuria sąlygas didelei augalų įvairovei, kadangi susiformuoja didelė augimviečių įvairovė.  Šiaurinėje parko dalyje yra šviesu, sausa, todėl  aplinka tinka įvairiai aktyviai veiklai lauke, o  pavėsingiausia vieta, kurioje yra šlapynės yra labiau palanki poilsiui ir kontempliacijai. Parkas apsodintas vietinėmis augalų rūšimis ekosistemų tvarumui užtikrinti ir, kas labai svarbu, šios vietos priežiūra paremta ekologiniais dėsniais. Parkas iš tiesų vitališkas, gyvybingas. Gėlės auga šalia krūmų, krūmai maišosi vieni su kitais, pakrantėse linguoja įvairios žolės, plačialapiai kuria labai dinamišką, gyvą, tikrą atmosferą. Vanduo, paukščiai, kintančios medžių spalvos – tai panašu į tikrumą. Moderni, lakoniška mažoji architektūra – labai teisingos, skanios razinos pyrage.