Sąvoka „harmonija su aplinka“ gali turėti daugiau nei vieną tyrinėjimo aspektą. Vienas aspektas, ekologiškasis, yra  susijęs su gamtos dėsnių išmanymu ir tų dėsnių panaudojimu gamtai saugoti, ją priartinti prie savęs ar net įsilieti į jos ritmą, prisitaikant, nesikišant į jos gyvenimą.

Tačiau šiame straipsnyje paliesiu kiek paprastesnį aspektą – kaip kuriama harmonija vizualiai, pasitelkiant dizainą, jungiant  sodą  su aplinka už jo ribų.Harmonijos su aplinka siekia daugybė sodo dizainerių, kraštovaizdžio architektų.

Tai aktualu šiandien, tai buvo aktualu ir anksčiau. Ir jų keliai į tą harmoniją – skirtingi. Dizaineris Tom Stuart Smith, sukūrė didingą sodą Broughtoun‘o vienkiemyje. Sodas turi stipriai formalią struktūrą, kurio buvo siekiama atsižvelgiant į aplinkinį kraštovaizdį ir nutolusių slėnių ir kalvų grupių vaizdus.

Kurdamas sodą Heterforširo grafystėje, Tom Stuart Smith įvertino, kad namai kaime stovi ant kalvų viršūnių, kaip žavūs, bet atsitiktiniai kraštovaizdžio lankytojai, be jokio konteksto, kuris juos užlietų, aprengtų, kuris susietų juos su didžiuliu kraštovaizdžiu, tūnančiu žemiau. Nuostabūs panoraminiai vaizdai aplink, anot jo, yra sunkiausia dalis, kuriant sodus.

Viskas šalia, priekiniame plane atrodo nesvarbu palyginus su didžiuliu fonu užnugary, tad atrodo beprasmiška kažką daryti, geriausia mėgautis vaizdu saugioje virtuvėje. Tačiau jei nuspręsta kažką daryti, sprendimas turi būti stiprus. Lemiamas, kad „pastovėtų už save“. Sodo Brockhampton‘e atveju sprendimas buvo toks: natūralų įsiliejimą į gamtą kuria trys nuožulnios terasuotos vejos, prasidedančios prie pietinės namų pusės, einančios žemyn link pievos. Sodo struktūrą kuria laisvos, apvalios augalų lysvės. Atvirose vietose buvo pasodinta šimtai ąžuolų ir riešutmedžių, egzotiškesnės rūšys – arčiau namo. Sodo riba ir laukai apibrėžti šviesia metaline tvora ir medžiai šią liniją padalina taip, kad atsiranda beveik nematomas tęstinumas tarp sodo ir kraštovaizdžio.

Seniau įsiliejimas į kraštovaizdį buvo natūralus – mažoji architektūra gaminama iš to, kas randama, namas su sodu kuriamas tokiame reljefe, koks natūraliai buvo. Taip buvo visame pasaulyje, nes buvo neįsivaizduojamas medžiagų iš kitų vietovių atsivežimas. Sunkiau buvo sukurti sodą, kuris neatspindėtų fizinės vietos geologijos, teigia J. Brookes. Šiais laikais apie jungtį tarp sodo ir jo aplinkos reikia galvoti.

Reljefas, kaip ir akmens rūšis, podirvis ir dirva yra geologinių formavimosi procesų ir klimato rezultatas. Šie faktoriai nulemia drenažą, dirvos struktūrą, tos vietovės upelius bei upes. Augalai nuo žolių iki miško augmenijos ir gyvūnija yra fizinė regiono charakteristika.  Kraštovaizdį  kaimo vietovėse įtakoja ūkininkavimas bei kitos žemės dirbimo formos. Jis atsiskleidžia per laukų ribas, sienas, vartus, tvoras ir užtvaras. Kuriant sodą tokioje vietoje, sprendimus gali padiktuoti liaudies stiliaus namų architektūra ir vietinės medžiagos.

Nelson Byrd Woltz atsigręžė į vietos geologiją, agrokultūrines tradicijas ir augalus – vietinius ir introdukuotus, kurdamas sodą Tupelo fermoje netoli Charlottesville. (Nuotraukos dešinėje)

Bernard Trainor‘o darbas Marin apygardoje, Kalifornijoje iliustruoja vieną iš būdų įsilieti į gamtą: sode naudojami vietiniai augalai bei žmogaus kuriamos formos artistiškai pritaikomos prie gamtiškųjų. Vaizdingame slėnyje klientai norėjo baseino, kas tradiciškai reikštų didelį žmogaus įsikišimą į gamtą, tačiau jie taip pat norėjo, kad kraštovaizdis liktų natūralus. Dizainerio dėka raižyto betono saulės apšildomas baseinas beveik nematomai dingsta pievoje, kur jis apsuptas sezoninių laukinių gėlių ir vietinių dekoratyvių žolių. Jos daugiausia buvo pasodintos surinkus sėklas iš sklypo prieš prasidedant rekonstrukcijai.  Baseine atsispindi kalvos, taigi jis veikia kaip dublikatorius, perkeliantis kalvų vaizdus  į kiemą.

Vietinių augalų naudojimas ir stiliaus sukūrimas jų pagalba yra vienas iš būdų suteikti sodams vietinio kolorito. Tokį būdą pasiūlė Jens Jensen, dirbusi kartu su Frank Lloyd Wright. Šiaurės Afrikoje kraštovaizdžio architektas Patrick Watson įnešė modernumo į savo sodus,  tačiau išlaikė afrikietišką stilių, pasirinkęs vietinius augalus. Piet Oudolf, įkvėptas Amerikos prerijų vaizdo būdą kontaktuoti su gamta rado per laukinius, nebūtinai vietinius, augalus. Jo projektuose nėra mūsų tradiciškai suprantamų gėlynų, nes tie augalai nėra puošmena, tai – visos idėjos pagrindas. Tai, kad augalai, naudojami P. Oudolf‘o schemose yra išvesti iš natūralių augimviečių augalų, suteikiant jiems daugiau tvirtumo ir atsparumo ligoms dar labiau ištrina ribą tarp žmogaus ir gamtos kūrinio. P.O. sukurti parkai ar sodai yra nebūtinai kaimiškose vietovėse, kur pievos yra natūraliai suprantama jų dalis. Galima sakyti, kad urbanizuotose teritorijose šiuo stiliumi harmonija  sukuriama aiškaus kontrastu principu.

Kuriant sodą urbanistiniame peizaže dirvožemio, drenažo ir potencialių vietinių augalų ir gyvūnų analizė mažai kuo gali būti naudinga ir vizualinė vertė urbanizuotoje teritorijoje nėra tokia aiški kaip kaimiškoje. Miestuose savo aplinką galime suvokti kaip dar dešimtis kitų mažų kiemelių aplink aukštus biurų ofisus, parduotuves, stovėjimo aikšteles ir kitus urbanizuotos teritorijos atributus. Jei namai nesiriboja su parku, tai matomo ryšio su gamta nėra. Dideli medžiai – vietinės ir introdukuotos rūšys, atskleidžia savo grožį erdvėje, o sutalpinti mažuose sklypuose atrodo neproporcingi, žvilgsniu neaprėpiami, todėl nesuprantami. Harmonijos paieškose svarbu žiūrėti kas yra už kiemo ribų – kokios linijos, siluetai ir gamtos ar žmogaus statiniai sustabdo žvilgsnį. Tų formų, linijų, medžiagų atkartojimas kurs harmoniją. Dauguma miesto erdvių supa struktūriniai elementai, besijungiantys 90 laipsnių kampu. Atsižvelgiant į tai, mieste geriausiai tiks dizainas pagrįstas tiesių linijų geometrinėmis formomis. Kartais tinka ir lenktos formos – apskritimai, jų dalys. Tačiau svarbu, kad jos turėtų tikslą, pvz. nukreiptų žvilgsnį į skulptūrą kieme. Statiškos formos sukuria sodo struktūrą, kuri išlaiko dėmesį sodo viduje. Jos yra ramesnės ir tinkamos erdvėms, kuriose nėra vieno pagrindinio elemento.

Visuose šiuose soduose nėra svarbūs nei persikai, nei vietinio akmens rūšies pavadinimas. Šios smulkmenos tik atspindi to krašto ypatumus arba dizainerio braižą. Tačiau svarbu yra tai, kad norint rasti harmoniją tarp savo kiemo ir gamtos, turi jos neignoruoti. Sumedėjusių kultivarų spalvų ir formų įvairovė, dosniai naudojami rieduliai puošybai, kaip ir dirbtiniai gamtos reiškinių replikavimai trumpame laikotarpyje gali džiuginti jusles, tačiau tvaraus ir gilesnio ryšio su aplinka nesukurs.